Biržuvėnų dvaras, Telšiai, Žemaičių Kalvarija, V. Mačernio muziejus, Žemaitės tėviškė, žemaitiškas kulinarinis paveldas, Lietuvos tundra – Šauklių riedulynas, Mosėdis, Šateikiai, M. Valančiaus gimtinė, Pakutuvėnų vienuolynas.

300 metų skaičiuojanti Biržuvėnų dvaro sodyba – vertingas XVIII-XIX a. stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys. Biržuvėnai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1253 m. XV a. buvo įkurtas ir stambus karališkasis dvaras.

Telšiai – Žemaitijos sostinė, Lietuvos katalikybės centras, įsikūręs ant septynių kalvų, prie legendomis pagarsėjusio Masčio ežero. Telšiai išrinkti 2016 Lietuvos kultūros sostine. Vardą miestui davė mažas Telšės upelis, įtekantis į Mastį. Legenda pasakoja, kad Telšius įkūrė karžygys Džiugas, dar vadinamas Telšiu. Istoriniuose šaltiniuose Telšiai minimi nuo 1450 metų.

Užkopiame į Insulos kalvą, apžiūrime barokinę Šv. Antano Paduviečio katedrą. Pasivaikštome po turgaus aikštę, apžiūrime „Rotušės šulinį”, „Žemaitijos gaublį”, „Didžiąją Žemaičių sieną”, žyminčią svarbiausius Žemaitijos įvykius bei skulptūrą „Žemaitijos legendos”.

Žemaičių Kalvarija.

Tai mažas miestelis prie Varduvos upės, anksčiau vadintas Gardais (pirmą kartą paminėti 1253 m.). Miestelis įdomus ne dėl senumo ar pavienių pastatų, bet dėl liaudiškumo, gamtos ir architektūros vienovės. XVII a. ketvirtame dešimtmetyje čia buvo įsteigtas pirmasis LDK Kristaus kančios kelias (kalvarijos) su 19 koplyčių, pastyta bažnyčia. Greitai susiklostė Didžiosios kalvarijos tradicijos bei Žemaičių Kalvarijos kalnų apeiginiai papročiai. Miesteliui prigijo Kalvarijos vardas. Dominikonai nuo 1644 m. turėjo mokyklą, kuri XIX a. pr. buvo pertvarkyta į gimnaziją. Joje mokėsi Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti Žemaitijos šviesuoliai.

Šiose kalvoto kraštovaizdžio apylinkėse (Šarnelėje) gimė Lietuvos poetas Vytautas Mačernis. Lankome jo vardo muziejų, kur eksponuojamos poeto knygos, nuotraukos, dokumentai, asmeniniai daiktai, pasivaikštome po miestelį, išsaugojusį IX-XIII a. būdingą kelių ir gatvių tinklą.

Žemaitės muziejus, įsikūręs Bukantės dvarelyje. Grafų Pliaterių palivarke Bukantėje gimė ir augo lietuvių literatūros klasikė Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė, 1845-1921). Jos gimtajame name atidaryta memorialinė ekspozicija, pasakojanti apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą. Eksponuojami etnografiniai-istoriniai daiktai, knygos, leidiniai, fotografijos. Susipažįstame su ekspozicija, dalyvaujame edukaciniame užsiėmime Žemaičių kulinarinis paveldas, kurio metu sužinome, kaip ir kokiomis progomis buvo gaminami tradiciniai žemaičių valgiai (varškės sūris, spirginė, kastinys ir kt.), bandysime patys pasigaminti, naudodami senoviškus rakandus, o pasigaminę ir pakaštavosime 🙂

Šateikių miestelis ir dvaras, priklausęs grafams Pliateriams.

Bažnyčia, kurioje tuokėsi M.K.Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė.

Lietuvos tundra  – Šauklių riedulynas.

Riedulyne vyrauja nuo 0,3 iki 1 m skersmens akmenys, bet yra ir siekiančių 3 m. Unikaliame Šauklių riedulyne veši didžiausias Lietuvoje kadagynas, auga savitos augalų bendrijos, aptinkamos retos paukščių rūšys. Iki šiol apie Šauklių riedulyną yra išlikusi legenda, jog ta didelė akmenų banda – tai švedų kariuomenė, kuri labai seniai užpuolusi mūsų kraštą, o pagoniškieji dievai nubaudę užpuolikus ir pavertę juos akmenimis. Sakoma, jog jie ir tūnos sukaustyti, kol akmenys sužydės.

Mosėdis – vienas gražiausių Žemaitijos miestelių, dar vadinamas „Akmenų sostine”.

Lankome Vaclovo Into sodybą, kur įspūdinga akmenų ekspozicija paįvairinta įvairių kraštų dekoratyviniais ir šiaip puošniais, įdomiais augalais.

Nasrėnai. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinė.

,,Palangos Juzė‘‘ keliaudamas iš Kretingos užsuka į Nasrėnų sodžių, o apsakyme,,Karė pas Salantų pilį‘‘ jis stebisi Nasrėnų senumu: ,,Ta soda didžiai turi būti sena, nes raštuose 1112 metų jau yra minavojama. Susipažįstame su muziejaus ekspozicija, kuri pasakoja apie vyskupo gyvenimą ir įvairiapusę veiklą, jo darbus 1850-1875 m. Ekspozicijoje rodomos M. Valančiaus knygelės, čia yra ir jo asmeninių daiktų, kuriais jis naudojosi gyvendamas Varniuose, skrynia, kurią M. Valančius padovanojo knygnešiui Pranciškui Straupui (Stropui) 1868 m. Sodyboje puikuojasi M. Valančiaus XVIII a. klėtis – liaudies architektūros paminklas. Penkių kamarų klėtelėje įrengtos etnografinės ekspozicijos: šeimininkės svirnelis, mergos kamara, grūdinė.

Nuošalioje vietoje tarp tankių miškų įsikūręs Pakutuvėnų vienuolynas.

Pakutuvėnų kaimas seniau žmonių buvo vadintas Atgailos vieta, nes „pakūta” (lenk.) reiškia atgailą. Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo to, jog vietovė buvusi nuošali, išsidėsčiusi kairiajame Minijos krante, sunkiai privažiuojama, pelkėta, apaugusi miškais – joje gyventi buvęs vienas vargas. Senesniais laikais į šį Minijos slėnį veždavo prasikaltusius baudžiauninkus ir čia pat plakdavo – tokia būdavo jų „pakūta”. Žymiausias vietovės objektas – laukuose stovinti Šv. Antano Paduviečio bažnyčia ir pranciškonų įkurta Susitaikinimo sodyba. Ši vietovė neabejotinai turi savyje dvasinės ramybės ir paguodos.

Daugiau informacijos tel. 868773845 arba el. paštu keliones@banelituras.lt

Komentarai